Retkarčiais paskaitau vieną kitą knygą apie senyvą amžių, ir visi, kurie jas rašo, primygtinai teigia, kad būti pagyvenusiu žmogumi yra puiku. Puiku būti išmintingam ir pakančiam puiku pasiekti tą gyvenimo tarpsnį, kai pagaliau supranti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Negaliu pakęsti žmonių, sakančių tokius dalykus. Ar senti – labai linksma? Tikriausiai ne. Ypač moteriai gaila išdavikiškai besiraukšlėjančio kūno ir veido, pasaulis atrodo abejingas ir svetimas, kai nebesusigaudai, kas dedasi nuosavoje rankinėje – o ką jau ir kalbėti apie globalesnes problemas. Draugių vardai ir telefonai vienas po kito dingsta iš užrašų knygelės, atmintis ir regėjimas silpsta.Knyga „Tas nelemtas mano kaklas“ pasakoja apie moterų problemas. Labiausiai apie tas, kurios atsiranda, sulaukus keturiasdešimt trejų – nes nuo tada kaklas nustoja būti moters papuošalu, o tampa išdaviku, rėkiančiu apie jos amžių. Apie tai, jog reikia dėvėti bikinį jaunystėje, nes senatvėje teks gailėtis, kad neprisimėgavote tuo, kol galėjote. Apie visa kita, kas atsitinka, kai metai tampa nebe pasididžiavimu, o našta.Tačiau N. Ephron senstančios moters gyvenimą piešia su nepakartojamu humoru, sarkastiškai ir protingai. Ironiškai žvelgdama į pasaulį, ji su meile aprašinėja savo klaidas ir patyrimus, įgytą išmintį ir nesėkmes. Senėjimas – nebe grėsmingas, o šiek tiek juokingas, kai gyvenimas atsispindi Noros Ephron veidrodyje.Iš anglų kalbos vertė Kristina Aurylaitė
Apie mus