Tad kokia ta tikroji tiesa apie Katšunį?Ji tokia. Katšunis panašus ir į šunį, ir į katę. Jo akys keičia spalvą, o kailiuku gali bėgioti įvairiaspalvės bangos. Moka būti nepastebimas, tačiau kartais, būdamas su juo, nematai ir negirdi nieko daugiau, tik jį. Šiek tiek kalba, bet dar daugiau pasako kažkokiu kitu būdu, be žodžių. Mėgsta šiltą pieną, ir tas pienas kiekvieną kartą kvepia vis kitaip.Vos nepamiršau. Tie, kurie pamanys, kad Katšunis panašus į švelnų kačiuką ar mėlynakį šuniuką, labai apsiriks. Kai Katšunis kuo nors nepatenkintas, jo akys mėto violetinius žaibus, o kailis pasidaro panašus į kaktusą, kuris tarsi policijos mašinos švyturėlis žaižaruoja mėlyna ir raudona spalva. Tada Katšunio gali išsigąsti net televizijos bokštas.Tai beveik ir viskas, ką žinau apie Katšunį. Tiesa, dar atrodo, kad jis ateina tada, kai kam nors labai labai labai labai labai bloga.Gendrutis Morkūnas „Vasara su Katšuniu“ stebina savo pasakojimo energija. Pasakotojas daug samprotauja, jauti, kad pasakoti jam labai smagu. Kalbėdamas jis nuolat prisimena, pagalvoja. Jis samprotauja apie tėvų ir vaikų santykius, kad pasaulis labai įdomus, kupinas stebuklų. Šis kūrinys, kaip ir visos kitos Gendručio Morkūno knygos – labai turininga ir išmintinga literatūra.Kęstutis Urba, literatūrologasPastaraisiais metais vaikus užgriuvo margaspalvių žurnalų, komiksų lavina. Tačiau visa tai nė nekvepia gera literatūra. Tokia, kurią skaitydamas net pamirštum burnoje tirpstančių ledų porciją. Tokia, kaip G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“. Apie ką ji? Pirmiausia, apie muilo burbulus. Jie, autoriaus tvirtinimu, labai daug ką keičia. Netikite? Paklauskite savo vaikų, kodėl jie taip mėgsta pūsti muilo burbulus. Tai ir knyga apie gyvenimą. Tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kurį vėliau suvyniojame į laikraščių straipsnius, nes tingime gyventi.Andrius Navickas, Bernardinai.lt vyr. redaktorius
Apie mus