Tradicinis Lietuvos kaimas - Ikamas Aleksandras. Mačiekus Venantas

Lietuvių etninės kultūros galvosūkiai. Knygoje parodoma, kaip kasdienį žmogaus gyvenimą lėmė vyravę religiniai įsitikinimai ir nuostatos. Lietuvių smegenyse ir širdyje vietos pakako ne tik griežtoms katalikų tikėjimo dogmoms, bet ir iš senų laikų išlikusiai pagonybei. Šių dviejų skirtingų dvasinių pasaulių mišinys nulėmė unikalų tikrovės, atsispindėjusios įdomiuose medicinos, žemdirbystės, medžioklės ir kitų sričių, taip pat burtų ir magijos tikėjimuose, suvokimą. Pavyzdžiui, dar XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį lietuviai manė, kad užkasti lobiai naktį šviečia melsva ugnele. Todėl, pastebėję viršum žemės šviesą, lobio kasti eidavo ne tik vietiniai žmonės, bet ir iš aplinkinių kaimų. Tikėta, kad žaibo nutrenktą žmogų galima atgaivinti tik apkasus žeme, o žaibo sukeltą gaisrą užgesinti tik rūgusiu pienu. Kai kurie neplaudavo galvų ir nekirpdavo susivėlusių plaukų (kaltūnų), nes buvo įsitikinę: kaltūnuose yra įsimetusi kokia nors liga. Jei nukirpsi – apaksi. Gausiai iliustruota.