Leo Straussas (1899–1973) – vokiečių ir JAV politikos filosofas ir politinės filosofijos istorikas, kultūrologas. Gimęs Vokietijoje, žydų šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos armijoje vertėju, 1932 m. išvyko gyventi į Paryžių, 1934 persikėlė į Didžiąją Britaniją, dirbo Kembridžo universitete. Nuo 1937 m. iki mirties gyveno JAV, Niujorke, Čikagoje, Anapolyje dėstė politologiją ir politinę filosofiją. Savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Leo Straussas laikomas neokonservatizmo filosofijos kūrėju. 1949 m., dirbdamas Čikagos universiteto profesoriumi, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.Šiame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genealogiją ir reikšmę. Autorius atskleidžia priežastis ir aplinkybes, lėmusias įvairių epochų ir pasaulėžiūrų mąstytojų prigimtinės žmogaus teisės sampratą. Šiuolaikinę politinės filosofijos krizę, autoriaus nuomone, sukėlė būtent atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę. Politinė filosofija, kaip, ko gero, joks kitas mokslas, yra stipriai veikiama subjektyvaus požiūrio į tiriamą dalyką. Kiekvienas į ją besigilinantis mokslininkas yra linkęs tuo pat metu pasijusti ir politiku, ir filosofu. Neretai tai sąlygoja įprotį vertinti reiškinius analizuojant ne juos pačius, o kitų nuomones apie juos, dažnai tendencingas ir kupinas išankstinio nusistatymo. Tokią išvadą jam leido padaryti kruopšti įvairių epochų autorių – nuo senovės iki naujausių laikų atstovų – veikalų analizė. Leo Straussą domina visa politinės minties istorija nuo Platono ir Aristotelio, nuo Machiavelli’o ir Spinozos iki Nietzsche’s, Heideggerio ir Weberio.Politinės filosofijos veikalas Prigimtinė teisė ir istorija Lietuvoje leidžiamas pirmą kartą.
Apie mus