JAI SAKĖ, KAD JI MIRTINAI PAVOJINGA ŽMONĖMS. JAI KARTOJO, KAD JI YRA GINKLAS. NUOSTABUS, GRAŽUS GINKLAS. Ji vis girdėjo: „Negali daryti nieko, kas atskleistų mūsų paslaptį. Negali užmegzti artimų santykių su žmonėmis. Gali bendrauti tik su mumis, išrinktosiomis, ir visagaliu vandenynu. Taip, jausies vieniša, atskirta nuo pasaulio, bet kai visa tai baigsis, gausi didžiausią dovaną – gyvenimą. Paklusnumas ir kantrybė – tai viskas, ko iš tavęs reikalaujama.“ Kalen laikėsi taisyklių ir laukė pažadėtojo stebuklo. Tačiau netikėtai į jos gyvenimą įsiveržė Akinlis ir visos taisyklės prarado prasmę. Ji nustojo tikėti ateitimi, nebenorėjo laukti. Kalen troško gyventi čia ir dabar, ir visa savo esybe pasinerti į taip išsvajotąją meilę...