R. M. Rilkės „Duino elegijos“ yra eilės apie poeto siekį parodyti, kad galima nutrinti ribą tarp esamybės ir nematomybės, į kurią visą gyvenimą einame, tam tikra prasme pasilikdami savuose daiktuose, kurie mus jaučia taip, kaip juos jaučiame mes. „Duino elegijos“ – poeto siekis nutrinti ribą tarp realios ir efemeriškos būties, išaukštinus žmogaus ryšį su žeme per meilę, gyvenimo džiaugsmą ir daiktus, juntamus taip, kaip jie mus jaučia.
Apie mus