Džeremis Marlou moderniu turistiniu autobusu vyksta iš Milano į Strasbūrą, nors šios transporto priemonės nekenčia, nes joje „daugumos troškimai yra brukami kiekvienam“, jam ji siejasi su „susibūrimais, kuriuose visi apimti tos pačios dvasios“ ir simbolizuoja vienodėjančią Europą. Nors Europa, pasak herojaus, pirmiausia buvo išskirtinumo troškimas... Džeremio kolegos, Italijos universitetuose dirbantys užsieniečiai dėstytojai vyksta Europos Teisingumo Teismui įteikti peticijos dėl, jų manymų, diskriminacinės šalies švietimo politikos. Kad delegacija atrodytų solidžiau, jie įkalba kartu važiuoti ir būrį studenčių... Džeremis netiki oficialiu šios kelionės tikslu ir apskritai abejoja tokios Europos institucijos reikalingumu, tačiau tarp keleivių yra ji. Jiedu skausmingai išsiskyrė prieš dvejus metus ir jis, atrodo, sutiko keliauti vien tam, kad įrodytų sau, jog gali ramiai būti šalia jos. Tačiau pamažu pradeda aiškėti, kad įvairūs jausmai jai niekur nedingo, o priešingai, kaip tik jie diktuoja bene kiekvieną herojaus poelgį ir visai neaišku, kuo tai baigsis, nes emocijos vis labiau kaista. Europa verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų bei kalbų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų kaip smarkiai subjektyvūs išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra suvienodėjęs visuomenės mąstymas, verčiantis užgniaužti savo tikruosius jausmus ir „eiti su visais“.
Apie mus