Lietuvos girios – mūsų gyvenimo dalis. Tiesa, šiandien tariamės nuo girių nutolę, vis mažiau nuo jų priklausomi. Tačiau iš tikro tema – miškas ir žmogus – Lietuvoje yra vis dar aktuali ir gyva. Klystume manydami, kad šis ryšys – tik ekonominis, nes iš tikro jis yra netgi mažiau svarbus, nei buvo prieš šimtą metų. Mums didžiosios girių vertės kitokios – ekologinė, rekreacinė, apsauginė, pagaliau – sunkiai apibrėžiama, ta, kuri glūdi mūsų lietuviškoje prigimtyje, kiekvienam be jokio pasiruošimo pasakanti dešimtis skirtingų girios vardų. Reta tauta turi paveldėtą tokį lobyną, gimusį ir išpuoselėtą bendraujant su giria.Giria – ne šiaip giria: ji yra tyrinėjimų ir nuolatinio dėmesio objektas. Juk turime Miškų institutą ir gausų pulką miško mokslininkų, leidžiame mėnraštį „Mūsų girios“, ir, tarkim, net neįsivaizduojame tokio žurnalo, kaip „Mūsų ežerai“ ar „Mūsų pelkės“, neturime, nors – gal ir galėtume turėti kitų ekosistemos komponentų (ir tų pačių ežerų, pelkių) tyrimo, stebėsenos institutus.Tokios ir panašios mintys kilo ne grįžus iš girios, bet atvertus „dar šiltą“ knygą, kurioje – visos Lietuvos girios. Taigi – rankose naujas, dar spaustuvės dažais kvepiantis Jono Danausko ir Remigijaus Ozolinčiaus spalvotas, sakyčiau – puošnus albumas „Miškan eini“. Dar prieš ją atversdamas nejučia supranti: taigi be girios, be medžių knygos taip pat nebūtų... Knygos autoriai – ypatingi, Lietuvos girioms, jų pažinimui, populiarinimui daug laiko ir jėgų skyrę žmonės. Fotografas, menininkas Jonas Danauskas, kaip sako, jau seniai „neišeina iš girios“, reikėtų pasistengti suskaičiuoti jo parengtas, išleistas, iliustruotas knygas, informacinius leidinius. Remigijus Ozolinčius – habilituotas mokslų daktaras, profesorius, miškininkų ir ne tik jų visuomenėje žinomas iškilus mokslininkas, puikiai valdantis plunksną ir nesibodintis to daryti. Sumanymas parengti šį albumą brendo ilgai, o kai jis buvo beveik baigtas, Remigijus paliko mus... Ten, amžinosiose giriose, jam turėtų būti gera, nes gyvenimas buvo lydimas meilės ir džiaugsmo, jis buvo išnaudotas iki paskutinės akimirkos – protingai ir tikslingai. Ir dar – knygoje „prasiveržia“ trečiasis autorius – mūsų klasikas, nepakartojamojo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Jo poema atveria knygos skyrius – ne tik lietuvišku, originaliu poeto tarmės žodžiu, bet ir išversta į anglų kalbą. Juk knygą į rankas ims ir žiūrės, skaitys visi..Taigi – rankose nauja knyga. Miškan eini... Tas ėjimas į girią yra ne šiaip sau, juk mes einame „pas girią“, mes stengiamės susilieti su ja. Ar giria mūsų laukia? Jei einame atvira širdimi, būsime mielai pakviesti ir priimti.Knygoje giria mus sutinka visaip: čia kalbama apie jos grožį, apie skirtingus miškus ir jų ypatybes, apie miškų funkciją ir vietą mūsų gyvenime. Tačiau kaip žodį berašytų garbus miškų mokslininkas, visada primena – mišką mes gerbiame, o medžius – labiausiai, miškas visada buvo ir liko mūsų dvasinio ir materialiojo gyvenimo dalis.
Apie mus