Kalba ir visuomenė. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai - Simas Karaliūnas

PratarmėBendrinė kalba ir jos pakopos, arba lygmenys, - fonetika, fonologija, morfologija, sintaksė bei žodynas - yra abstrahuota sistema. Tai reiškia, kad atsiribota nuo viso to, kas yra anapus kalbos, o pirmiausia nuo žmonių, kurie tą kalbą vartoja, taigi nuo kalbos vartotojų. Tokiu atveju kalba pasidaro formali, abstrakti struktūra, kurią mes mokomės mokykloje ir kurią aprašo bei tiria mokslininkai lingvistai. Struktūrinė lingvistika aprašo ir aiškina vidinę kalbos organizaciją, suprantamą kaip abstrakti sistema, imanentinė struktūra, kodas, neatsižvelgdama į kalbos vartojimą ir socialinį kontekstą. Atrodo, jog tokia teorinė-metodologinė pažiūra turi tą realų pagrindą, kad eilinis kalbos vartotojas, koks jis bebūtų - beraštis ar aukštąjį mokslą baigęs, - savo kalbą suvokia kaip kažką vieningą, uždarą, tvirtą, patvarų, pastovų, nekintamą. Be to, pažiūra, kad kalba yra vienalytė ir nekintama bent jau kuriuo nors laiko tarpu - sinchronijoje, metodologiškai dažnai yra tikslinga bei naudinga: supaprastindama faktinę dalykų padėtį, leidžia išryškinti kalbos vidinę organizaciją, struktūrą. Tai bene svarbiausia priežastis, dėl kurios ši pažiūra tvirtai laikosi, nors ji ir neatitinka tikrovės jos negalima imti už tikrovę, tikrovės atvaizdu laikyti. Tikrovė visai kita.Socialinė lingvistika, arba sociolingvistika, gausia medžiaga patikimai įrodė, kad kalba ne tik kinta laiko plotme, bet ir kiekvienu momentu keičiasi, varijuoja.