Per ilgus savo kūrybinės biografijos metus S. Freudas ne kartą iš naujo permąstė savo idėjas, todėl vėlesnieji jo traktatai paneigia anksčiau skelbtus teiginius ir jiems prieštarauja. Tad vėlesniuoju laikotarpiu publikuoti kūriniai („Gedulas ir Melancholija“ - 1917 m., „Anapus malonumo principo“ - 1920 m., „Ego ir Id“ - 1923 m.) išreiškė galutinai susiformavusį autoriaus požiūrį į žmogaus psichikos struktūrą ir jos funkcionavimą.