Pakeleivingų stotys - Morkūnas Vidas

„Pakeleivingų stotys“ – labai trumpų novelių ciklas. Autorius per detales, per graudžius, komiškus, tragiškus ar iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškus nutikimus atveria skaitytojui žmogaus sielos erdves ir ankštumas. Gyvenimo istorijos, sutalpintos į kelias pastraipas, sodrūs žodžiais nutapyti vaizdai čia sugula į įspūdingą, kruopščiai sudėtą likimų mozaiką.Tai trečia Vido Morkūno prozos knyga (pirmoji, „Manekeno gimtadienis“, išleista 2001 m antroji, „Reportažas iš kiaušinio“, pasirodė 2012 m.)Apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ buvo išrinktas į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 m. rašytojas įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūros premija. 2014 m. Vidui Morkūnui įteikta Jurgio Kunčino premija.Neregimybės, kurios kartais pasimato, -- labiau šiurpios nei gražios. Pristabdo visus realizmus, bet lieka tikroviškos. Šiurpo grožis labiau nei grožio šiurpas. Mažiau oksimorono, daugiau tikrovės. Vadinamieji nušvitimai, -- taip, norėtume, kad jų aplinkybės būtų įdomios, įspūdingos. Deja, tos aplinkybės dažnai ne tik banalios, bet ir brutalios, kartais siaubingos. Siaubingiausios, kai pasirodo taip, lyg būtų kasdieniškos. Pasakojimo konstrukcijos, kurių iš karto nematyti. Žemaitiškumas -- iš vieno priebalsio: „ankstybieji“, „vėlybosios“ iš molio – „degto“ ir „nedegto“. Stipri proza, sunku patikėti, kad tokia dar gali būti. Tai apie Vidą Morkūną. Apie knygą „Pakeleivingų stotys“. Viktorija Daujotytė Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų(neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika. Marius BurokasVido Morkūno proza – tai minimalistiniai noktiurnai, kuriuose lakoniškai, tačiau su kvapą gniaužiančiu dėmesiu detalėms atveriamos mumyse ir mus supančiame pasaulyje glūdinčios tamsos paslaptys. „Pakeleivingų stotys“ liudija, jog prasmė ir grožis švyti ten, kur to mažiausiai tikiesi. Virginija Cibarauskė