Lotoso žiedas ant delno. Pasakojimas apie indų dvasinį gyvenimą - Stepanianc M.

Autorės žodisPirmą kartą į Indiją atvykau 1959 metais kaip studentė šešių mėnesių praktikai. Ši šalis man paliko neišdildomą įspūdį. Po dvejų metų vėl čionai grįžau, šiuokart jau dirbti, ir išgyvenau pusantrų metų. Nors palyginti artimai pažinau šią šalį, bet dėl to nė kiek nesilioviau ja domėtis. Indija negalėjo atsibosti, o priešingai, kuo giliau ją pažinau, tuo labiau ji mane viliojo. Tuomet man dar nekilo mintis aprašyti savo įspūdžius. Rašyti nusprendžiau tik po trečios kelionės į Indiją, kai ten išgyvenau dar trejetą metų.Pasidalyti įspūdžiais, gal būt, mane paskatino Sąjungoje, dabartiniu Indijos - Tarybų Sąjungos draugystės draugijos prezidentu, nepaprastai įdomiu žmogumi K. Menonu. Būtent jis pasiūlė rašyti užrašus. Šiai idėjai pritarė ir kiti draugai indai - jie kiek įmanydami stengėsi man padėti: vieni ką nors papasakodavo, kiti atsiųsdavo retą knygą, treti duodavo gerą patarimą ar patys atvykdavo. Didžiulę skolą tikiuosi jiems atlyginti bent iš dalies, išreikšdama nuoširdžią meilę ir pagarbą Indijos liaudžiai ir jos kultūrai.<...>Nuo neatmenamų laikų indai lotoso žiedą laiko šventu. Šis neryškus ir bekvapis, bet nepaprastai tobulos formos žiedelis, jų manymu, asocijuojasi su grožiu - gyvybės pradžia. Jie mato jame ir saulės simbolį, ir kūrybinę motinystės jėgą, ir dalelę kažko nežemiško, idealaus.Šivas, Lakšmė, Saravatė ir kiti indų dievai vaizduojami sėdintys ar stovintys ant lotoso žiedo, nes žmonių sąmonėje jis įkūnija vienintelį pasaulio absoliutą. Aukodami gėles dievams, tikintieji vylėsi gausią už tai jų palaikymą. Iš kartos į kartą perduodamas mitas apie tai, jog legendarinis Ramas, norėdamas, kad galingoji deivė Durga remtų jį, kovojantį prieš demoną Ravaną, turėjo paaukoti jai 108 žydrojo lotoso žiedus.Taip tikėjo indai dešimtis, šimtus, tūkstančius metų... Tačiau ateina nauji laikai, griūva senosios pažiūros į gyvenimą ir mirtį, į žemę ir dangų, į žmogų ir dievą. Vyksta kankinanti kova, kol išsivaduojama iš prietarų ir burtų, baimės ir bejėgiškumo pančių. Tačiau jau netoli ta diena, kai indai išsikovos visišką dvasinę laisvę, tuomet lotoso žiedą jie dovanos ne stabams, o savo motinoms ir tėvams, seserims ir broliams, draugams ir mylimiesiems kaip pagarbos ir meilės žmogui simbolį.