Literatūros kritika tradiciškai laikoma „antriniu tekstu. Rašydama šią lietuvių literatūros kritikos žanro istorinę apžvalgą laikiausi nuomonės, kad ne žanras suteikia „pirminio ar „antrinio teksto statusą, o kūrybiškumas. Ši mintis vedžiojo plunksną rašant „portretus : V. Daujotytės, V. Kubiliaus, K. Nastopkos, R. Šilbajorio, A. Zalatoriaus. Beje, Nepriklausomybės dešimtmečio literatūros kritikoje išryškėjusi metakritinė tendencija, sustiprėję savimonės procesai liudija kritiką atgaunant ir savo kaip žanro vertę.Rikiuojant sovietmečio literatūros kritikos faktus gal sunkiausia buvo rasti „normalų santykį su anuo laiku, kuriame ir pačiai teko gyventi, mokytis ir dirbti nemažą savojo laiko dalį kitaip sakant, rasti neutralų - neutriruojantį, ne(auto)ironizuojantį - rašymo stilių. Už paviršinių absurdų stengiausi įžvelgti struktūrą. Manau, kad šiuo atveju struktūriškas (tai tiksliau - nei „istoriškas ) tuometinės antinomiškos kultūros būklės suvokimas ir vertinimas yra tiesiog būtinas.
Apie mus