Koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos, veikusios Lietuvoje tarpukariu (1927–1940) – dar palyginti menkai tyrinėtas, bet prieštaringų istoriografijos vertinimų sulaukęs pirmosios Lietuvos Respublikos vidaus gyvenimo reiškinys. Valstybės saugumui ar viešajai tvarkai potencialiai pavojingų asmenų prevencinio izoliavimo stovyklos pasaulyje nebuvo naujiena, tačiau jos, nors ir prastos reputacijos, dar nebuvo suvokiamos kaip Antrojo pasaulinio karo nacių mirties lageriai, ypač sukrėtę žmoniją.Šioje knygoje aprašomos koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos, veikusios Varniuose, Dimitrave ir Pabradėje, aptariamos kalinamų asmenų gyvenimo sąlygos, stovyklų statusas ir vieta valstybinės prievartos sistemoje. Taip pat analizuojamos opozicijos slopinimo priemonės, visuomenės kontrolės mechanizmas, administracinių bausmių skyrimo praktika Lietuvoje tais metais, gilinamasi į teisinius koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklų steigimo bei veiklos reglamentus, atskleidžiama tokių įstaigų infrastruktūra, personalo ypatybės, stovyklų administravimas, internuotųjų kategorijos, politinės grupuotės, parodoma jų veikla, tarpusavio santykiai, ryšiai su stovyklų personalu. Be to, analizuojamas ir visuomenės požiūris į autoritarinio režimo Lietuvoje vykdytą represinę politiką, koncentracijos ir darbo stovyklas.
Informacija |
Autorius |
Modestas Kuodys |
Būklė |
Gera |
Leidykla |
VERSUS AUREUS |
Metai |
2007 |
Puslapiai |
208 |
isbn |
9789955340102 |
Įrišimas |
Minkštas |