Išlydžių zonos - Gytis Norvilas

Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo [Marius Burokas]Pamatinės pirmykščio žmogaus juslės jam svetimoje šiuolaikinių prekybcentrių dykynėje[Castor&Pollux]Ryškus ekspresyvaus žodžio poetas, į avangardinį tekstą įtraukiantis siurrealistinės stilistikosmetaforas, programiškai trina estetinės vizijos ir kasdienybės kalbų ribas [Regimantas Tamošaitis]„Išlydžių zonos“ – trečiasis konceptualus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976)eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir teminių laukųišlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archajiškųįvaizdžių blyksniai, įelektrinantys modernios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa iritin vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus, atliktus ankstesniuosepoezijos rinkiniuose – ,,Akmen-skeltės“ (2002) ir „Skėrių pusryčiai“ (2006).Dieve, apsaugok nuo upės, tekančios iš vidaus, ir nuo dar baisesnės upės, kuri teka mano viduje, nuo vidinio verpeto, nuo išsibarstimo į tūkstančius akimirkų! Nuo mano miglotumo! Mano rūko! Nuo maišaties, kuri esu. Tačiau ranką turiu kišenėje – ramią. WITOLD GOMBROWICZ „DIENORAŠTIS 1957–1961“Žvelgdamas žemyn į tą plyšį, matau lygybės ženklą, pasaulį, išlaikantį pusiausvyrą, pasaulį, kuris visas be likučio susieina į nulį. [...] ne į tuščią per anksti nusivylusio žmogaus trūkį, bet greičiau arabišką nulį, ženklą, iš kurio kyla galybė matematinių pasaulių, sverto atramos tašką, kuris suteikia pusiausvyrą žvaigždėms, lengviems sapnams, lengvesnėms už orą mašinoms, lengviems protezams ir juos sukūrusiems sprogiesiems degalams. Į tą plyšį noriu sulįsti visas iki pat akių ir tada pašėlusiai sukioti jas, brangiąsias, beprotiškąsias, metalurgines akis. HENRY MILLER „VĖŽIO ATOGRĄŽA“