469 tostai - Mikalauskas Vytautas, sudarytojas

Tarpukario Lietuvoje ant šventinio stalo būdavo maža degtinės. Mažytė taurelė keliaudavo ratu. Kol ji apeidavo aplink stalą, praslinkdavo geras pusvalandis ar net ilgiau. Tada ir pasakojimų būdavo pripasakota, ir dainų pridainuota. Niekas nepasigerdavo iki žemės graibymo.Kaip linksmai praleisti laiką prie vaišių stalo, mums reikėtų pasimokyti iš gruzinų. Jie pirmiausia išsirenka tamadą (tostų skelbėją). Tai puotos, pasilinksminimo, pobūvio tvarkdarys bei tostų skelbėjas ar skaitytojas. Jis leidžia prie stalo sėdintiesiems padainuoti, pasipasakoti. O kai mato, kad aktyvumas slūgsta, papasakoja kokią nors linksmą istoriją ar įdomų atsitikimą, anekdotinį įvykį, kuris baigiamas atitinkamu tostu. Tostų sakytojas nepagaili dėmesio kiekvienam už stalo sėdinčiam pagyros žodžių, įpindamas ir kokį pasakojimą apie jį bei baigdamas tostu. Kaip išmokti sakyti tostus? Jūs maždaug žinote, kas dalyvaus pobūvyje, į kurį šiandien ruošiatės eiti. Iš šios knygelės išsirinkite keletą tostų, po porą kartų perskaitykite... Įsiminkite. Radę progą ir paprašę šeimininkų bei svečių sutikimo, prie vaišių stalo paskelbkite tostą. Jau pirmą vakarą įsitikinsite, jog į jus nukrypo daug dėkingų ir dėmesingų žvilgsnių. Greitai būsite gerbiamas ir laukiamas. Po keletos tokių pobūvių, jei jūsų repertuaras kaskart plėsis, jus vadins pobūvio siela. Nejučiomis tapsite etatiniu tostų sakytoju. Čia pateikiami tostai tebūnie medžiaga, į kurią jūs sumaniai galite įpinti vietos gyvenimo istorijų.