Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai. Pamąstymai - Bieliauskas Alfonsas

Nuo vaikystės skaičiau romanus, vėliau pats rašiau juos. Romanas - ir kaip skaitymas, ir kaip rašymas - buvo man kažkas ir labai žemiška, tikra, ir vos ne dangiška, pakilu, paslaptinga man visada - ai iki šių dienų - romanas lieka lyg ir ne žanras, ne literatūra, o patsai gyvenimas, dvasinio žmogaus esimo patvirtinimas. Ilgametis romanų skaitymas, o juo labiau - jų rašymas visą pusšimtį metų buvo lydimas minčių apie šią didžiai turiningą žmogaus sąmonės ir pasąmonės veiklą įvairių metų užrašuose išlikęs pluoštelis tų įspūdžių bei pamąstymų čia pateikiamas skaitytojo dėmesiui.Galėjo šios pastabėlės būti ir paskutinėje, penktojoje, mano literatūrinių paliudijimų knygoje, tačiau ta ir taip išėjo stora, tad, manau, gali jos rodytis ir atskirai. Juolab kad paskelbtos jos galbūt šiek tiek papildys ir mano kad ir nelabai tvarkingą, o neretai ir tiesiog literatūrinės žurnalistikos poreikiams pasitarnavusią, tačiau visą gyvenimą ištikimai mane lydėjusią literatūros kritiko veiklą. Drauge su pirmąsyk čia skelbiamomis įvairių metų mintimis mintelėmis pakartotinai pateikiu ir ketvertą savo ankstesnių straipsnių apie romaną. Gal, sakau, tai kiek kietėliau suveržtų ir visą tematinį šios knygos stuburkaulį?