Jau daugiau kaip trisdešmt metų Jeanas Vanier (Žanas Vanje) gyvena savo įkurtoje Arkos bendruomenėje, vienijančioje žmones su proto negalia. Kurdamas ją, jis susitiko šimtus žmonių, atsidūrusių kraštutinėse gyvenimo situacijose. Nusileido į kančios bedugnę. Matė daugybės pasimetusių ir apleistų vyrų bei moterų atgimimą. Šios knygos eilutėmis autorius siekia perduoti savo patirties dirbant su neįgaliais žmonėmis esmines gijas: Šie žmonės gyvena arčiau esmės. Mūsų konkurencingoje visuomenėje, kur pernelyg akcentuojama jėga ir vertė, jiems labai sunku rasti savo vietą – jie pralaimi kovą dėl galios. Savo ruožtu visuomenės silpnieji, turintys savitą draugystės ir širdžių bendrystės pajautą, gali paveikti ir perkeisti stipriuosius, jei tik šie nori išgirsti iš apačios ateinantį balsą. Pasidalijusioje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, plieno, stiklo ir vienatvės didmiesčiuose, šie neįgalieji yra toji vienijanti gija, galinti jungti žmones bendrystei. Štai jų vieta ir reikšmė visuomenėje.