Šis romanas be galo asmeniškas, autobiografinis - ne tiek faktais, kiek apmąstymais, jausmais. Tai tarsi atsisveikinimas, paliekant dar dalelę savęs, gal pačioje slapčiausioje sielos kertelėje saugotą. Kiekvienas skaitytojas skaitys jį skirtingai, supras ir interpretuos skirtingai - taip ir turi būti. Gal tik nereikėtų pamiršti, kad toje sielos dalelėje - visos kartos gyvenimas. Kartos, kuri taip ir liko kitokia, turbūt nesuprasta, savęs nerealizavusi, liūdna, o kartais besiblaškanti…