Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Kurios panašiai didžiuojasi atradėjais ir išradėjais, politikos arba populiariosios muzikos žvaigždėmis. Jis taip gražiai ir pačiu laiku ištardavo žmonių laukiamus pojūčius ir žodžius, kad jie įsiterpė į sąmonę ir frazeologiją. Jo poezija, jautri žmonių išgyvenamiems vargams ir polėkiams, skleidė supratimo, atjautos, bendrumo ir gerumo šviesą – sunkaus XX amžiaus deficitą. Svarbiausias Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas, įsitvirtinęs apie 1964 metus, – tautos ir jos kultūros garbė, jos išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus. Vaizdų skalė atsiminimuose plati – nuo vaiko dienų iki saulėlydžio, nuo privataus gyvenimo iki dalyvavimo politikoje, Nepriklausomybės atkūrimo veiksme. Pastarosios veiklos autentiški paliudijimai, kupini dramatiškų detalių, daug sako apie menininko padėtį socialinių reiškinių tėkmėje, – kaip jis susivokia, kaip jį nori suvokti politikai bei visuomenė, kaip tokiomis sąlygomis saugoma kūrėjo vienatis, kokių atsiranda kolizijų. To veiksmo dalyvių nusiteikimas kalbėti apie Marcinkevičiaus vaidmenį yra reikšmingas. Valentinas Sventickas
Apie mus